V.Motiejūnaitė: „Mažiau kalbų – daugiau darbų!“

Abiturientė Viktorija Motiejūnaitė – viena iš tų jaunų žmonių, kurie jau šiandien yra palikę pėdsaką rajono sporto istorijoje. Lengvosios atletikos ieties metimo rungtį vaikystėje pasirinkusi Viktorija yra visų amžiaus grupių (iki suaugusiųjų) rajono ieties metimo rekordininkė. Šiemet, kaip ir kasmet, pagerbta už aukštus pasiekimus sporte. O gyvenime ji vadovaujasi šūkiu – „Mažiau kalbų – daugiau darbų!“.

Viktorija Motiejūnaitė gyvena nedideliame Sintautų seniūnijos Totorviečių kaimelyje, šiemet lanko paskutiniąją Šakių “Žiburio” gimnazijos klasę. Laisvalaikį mergina dažnai leidžia su draugais, tačiau bene didžiausią dėmesį iki šiol skiria sportui. „Aišku, didelis dėmesys pastaruoju metu skirtas knygoms, nes abitūros egzaminai ant nosies. Bet, radusi laisvo laiko, užsiimu sau maloniais dalykais: kuriu papuošalus, siuvu, kartais “papeckioju”. Šiuo metu visam gyvenimui didelę įtaką turi mokslai, todėl jie ir yra pagrindinė mano kasdienė veikla. Prie to galima priskirti ir treniruotes, į kurias bėgu vos tik pasibaigia pamokos“,- atviravo žinoma rajone ir visoje šalyje jaunoji ieties metikė. Be šios rungties, vienas mėgstamiausių jos žaidimų – krepšinis, labai patinka ir tinklinis.

Tačiau bent jau kol kas mergina rajone geriausiai žinoma kaip sportininkė. Pirmuosius žingsnius į lengvąją atletiką ji žengė savame kieme, nes jos sesuo taip pat buvo lengvaatletė ir turėjo ietį, kurią mėtydavo nemažame kieme. „Visada su dideliu susidomėjimu stebėdavau, kaip ji mėto, kol galiausiai paprašiau, kad ir man leistų pabandyti. Tai buvo pirmoji pažintis su ietimi. Mokykloje mane pastebėjo treneris. Iš pradžių mėčiau kamuoliuką, vėliau ėmiausi ieties, kurios iki šiol dar nepaleidau. Nežinau, ar sesė galėtų būti mano pirmoji vedlė į sportą, bet jos laimėjimai tikrai įtakojo mano pasirinkimą. O tikrasis vedlys į sportą buvo mano treneris Vytas Strokas, kuris lig šiol mane “prižiūri”,- prisiminė Viktorija.

????????????????????????????????????

Mergina nesigaili, kad pasirinko būtent ieties metimo rungtį, nors ši rungtis reikalauja aiškios technikos, geros koordinacijos. Rezultatai rodo, kad Viktorija su viskuo susidorojo. Mergina dvejus metus atstovavo ir Šakių jaunimo kūrybos bei sporto centrui, būtent čia besitreniruodama ji pasiekė savo aukščiausius rezultatus. „Pradėjusi sportuoti nemaniau, kad tiek daug pasieksiu, bet kai pradėjo sektis, pradėjau šį bei tą laimėti, tai noras sportuoti ir pasiekti kažką daugiau taip pat didėjo. Kaip sakoma, “apetitas kyla bevalgant”. Dabar labai vertinu tai, ką laimėjau. Didžiuojuosi savimi, kad nenuleidau rankų patyrusi nesėkmę, o taurės, medaliai yra puikūs to įrodymai“,- atviravo V.Motiejūnaitė.

Tai, kad nemenką savo jaunystės laisvalaikio dalį ji atidavė ilgoms treniruotėms, savo sportinių gebėjimų tobulinimui, nesigaili: kitaip ji nebūtų pasiekusi asmeninių rekordų, nebūtų turėjusi galimybės dalyvauti Respublikinėse varžybose, rungtis su pačia olimpine prizininke Austra Skujyte. „Baigusi mokyklą ketinu studijuoti treniravimo sistemas, bet taip pat traukia ir dar keletas specialybių. Nemalonu prisipažinti, bet dar tiksliai nežinau, kur noriu save realizuoti. Bet sporto tikrai nepamiršiu, tai jau yra įaugę į mano kraują. Nors ir nežinau, koks sporto vaidmuo mano gyvenime bus po 5 ar 10 metų. Galbūt treniruosiu jaunimą, kartais su jais sportuodama, o galbūt tai bus tik mano laisvalaikis“,- dalinosi mintimis jaunoji rekordininkė.

Pačiais geriausiais pasiekimų prasme Viktorija laiko 2012 metus: vyko daug svarbių varžybų, pasiekti du rekordai,- buvo etapas, kai tobulėjimui Viktorijai buvo puikiausios galimybės. Jai paliko įspūdį ir tai, kad turėjo progą pasivaržyti su A.Skujyte, galėjo mokytis iš geriausių šalies lengvaatlečių. „Na o vienas iš brangiausių mano laimėjimų yra pirmas medalis – pirmas įvertinimas už mano sunkų darbą treniruotėse; tai buvo paskatinimas tobulėti, toliau varžytis. Žinoma, brangiausi laimėjimai yra ir mano pasiekti rekordai: jie įprasmino mano visų metų darbą, visas pastangas ir beveik svajones. Jei nuspręsiu toliau sportuoti, tai tie rekordai bus paspirtis siekti dar aukštesnių rezultatų“,- atviravo V.Motiejūnaitė.

Treneris V.Strokas merginos gyvenime užėmė didelį vaidmenį: sugebėdavo įtikinti, kad ji nori sportuoti; sugebėdavo uždegti kartais prigesusią meilę iečiai. „Jei ne treneris, ne jo darbas su manimi, tai, ko gero, šiandien neatsakinėčiau į šiuos klausimus. Na o mokytojai mokykloje visada buvo ir bus vedliai į pasaulį. Jie padėjo ir dar ateinančioms kartoms suteiks galimybę tobulėti, paskatins siekti savo svajonių. Bet didžiausio palaikymo sportuojant sulaukiau, žinoma, iš šeimos, draugų. Turiu pripažinti – sportas daug laiko atėmė, bet nežinau, ar tikrai jį būčiau praleidusi prasmingai, jei būčiau visą tą laiką nesportavusi“,- dalinosi mintimis jaunoji sportininkė.

Mergina vienareikšmiškai teigė: tokios įstaigos kaip Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centras yra labai reikalingos, nes vaikams savo kelią pradėti kažkur reikia. O vaikai, paaugliai iš provincijos būtent čia gali atsiskleisti, parodyti savyje slypintį talentą, jį ugdyti, kol paliks savo gimtąjį kraštą. „Tai yra labai svarbu dar ir todėl, kad jaunimas sportuodamas gali praleisti savo laisvalaikį, nešvaistyti laiko neprasmingai veiklai gatvėje. Mano asmenine nuomone, rajone yra daug galimybių sportuoti, dažnai tik noro pritrūksta jaunimui. Žinoma, gal daugelis jų, labiau paskatinti iš šalies, drąsiau žengtų į sporto pasaulį. Bet jei bus užsidegimo, noro tobulėti ar bent jau pradėti sporto kelią, tai rajone tikrai atsiras treneris, kuris užsiims ir ruoš varžyboms. Pati neturėjau tobulų galimybių sportuoti, kartais mano treniruotė prasidėdavo kieme, bet štai per didelį norą pasiekiau tai, kuo dabar didžiuojuosi“,- dalinosi mintimis Viktorija.

Merginos manymu, rajone yra tik keletas lengvaatlečių, kurie sportuoja dėl to, kad patys to nori, o ne dėl to, kad treneris liepė ateiti į treniruotę ir dar prašo, kad į varžybas važiuotų. Viktorija neslėpė – pokyčių galbūt reikėtų ir trenerių sąraše, gal atsirastų dar naujesnių vėjų, kurie labiau motyvuotų jaunimą siekti sporto aukštumų. „Kitas dalykas – ne kiekvienas jaunas žmogus gimęs sportui. Galbūt kažkiek pasigendu kitoniškos veiklos jaunimui. Šiandien, ko gero, plačiausios galimybės yra norintiems sportuoti. Bet ne retai, stebiu iš šalies, jaunimui tereikėtų nustoti verkšlenti, kad nėra ką veikti rajone, nėra galimybių, ir imtis iniciatyvos kažką keisti patiems. Mano nuomone, žmonės jau priprato, kad viskas dažniausiai padėta ant lėkštutės, todėl net nesistengia susiburti ir padaryti kažką naujo savomis rankomis. Tad – „Mažiau kalbų – daugiau darbų!“- pokalbį užbaigė Viktorija Motiejūnaitė.

Darius Mikelionis