„Tai ką čia tam kaime nuveiksi…“- ko gero, visiems be išimties ne kartą yra tekę girdėti taip kalbant provincijos jaunimą. Dažnai skundžiamasi galimybių saviraiškai stoka, kažkokių sąlygų nebuvimu; apie didmiesčius sakoma – va ten tai visko yra… Tačiau yra jaunų žmonių, kurie tiesiog gyvena ir mėgaujasi gyvenimu ten, kur jie tuo metu yra. Vienas tokių – aktyvus sportininkas, visuomenininkas, geras mokinys, Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro auklėtinis Marius Pavalkis.
Tie, kas aktyviai domisi rajono sportiniu gyvenimu, lanko įvairius sportinius renginius, savomis akimis gali pamatyti, kaip sportiniuose renginiuose tiesiog „užauga“ jauni aktyvūs žmonės. Kurie nuo pat mažų dienų savo gyvenimą – kas tėčio pavydžiu, kas atvestas draugų, kas šiaip, iš prigimties – tampa neatsiejama rajono sportinio gyvenimo dalimi.
Vienas tokių – šakietis, Šakių „Žiburio“ gimnazijos ir Šakių jaunimo kūrybos bei sporto centro auklėtinis Marius Pavalkis. Šis dabar jau gerokai ūgtelėjęs vaikinas Šakių miesto sporto sales lankė nuo pat mažų dienų, brolio pavyzdžiu tuo pačiu keliu šiuo metu jau žygiuoja ir jaunesnysis Karolis.
M.Pavalkis – vienas iš 1996 m. gimusių vaikinų krepšinio komandos Šakių JKSC, kuri pirmą kartą šiemet dalyvauja Regionų krepšinio lygos pirmenybėse (šioje lygoje septynis sezonus rungtyniavo Šakių „Zanavykas“) narių, treniruojasi pas trenerę Romą Paškevičiūtę. Šis faktas įtakoja ir jo laisvalaikį: „Jį mėgtu leisti aktyviai, geriausios laisvalaikio praleidimo formos – sportas, aktyvus poilsis ar visuomeninė veikla. Nors suprantu, kad be mokslo gyvenime sunkiai įmanoma kažką pasiekti, tačiau daugiausia dėmesio skiriu sportui ir sportinei veiklai, bet niekada neužmirštu, ir visada stengiuosi sąžiningai atlikti namų darbus. Net jei kartais ir tenka juos atlikti vidurnaktį, kai su komanda grįžtame namo po varžybų“,- atviravo Marius.
Jis pripažino: suderinti mokslą ir sportą reikia nemažai pastangų, bet jau devyneri metai kai jam tai puikiai sekasi: tai įrodo pavasarį aukščiausiais įvertinimais išlaikyti 10 klasės PUPP egzaminai. O kai taip – tai ir sportui savęs galima atiduoti daugiau. „Sportas, aktyvumas, judėjimas – tai mano mėgstamiausios veiklos. O kodėl pasirinkau būtent sportą – vienareikšmiškai atsakyti negaliu. Man sportas asocijuojasi su sveiku gyvenimo būdu, gražiu, sveiku kūnu ir adrenalinu bei azartu. Būtent šie potyriai gyvenime man maloniausi. Jei gyvenime prioritetus teikčiau ramybei, nebūčiau toks adrenalino mėgėjas,- tikriausiai būčiau pasirinkęs kažkurią meno šaką“,- dalinosi mintimis M.Pavalkis.
Jo kelias į sportą, konkrečiai į krepšinį, buvo labai įdomus. Vaikystėje Marius iš bendraamžių išsiskyrė labai dideliu ūgiu ir dideliu svoriu; kitaip tariant, buvo didelis, bet nesportiškas. „Tiesa, krepšinio kamuolį ir krepšinį pamėgau jau penkerių, kai tėtis kieme, ant garažo durų pritvirtino krepšinio lanką. Septynerių pradėjau lankyti mokyklą, ir mano noras sportuoti išaugo“,- prisiminė Marius.
Mokantis antroje klasėje Šakių „Aukuro“ pagrindinėje mokykloje krepšinio treniruotes pradėjo vesti Modestas Paulauskas. Dar ir dabar jis prisimena pirmąją treniruotę, kada vaikai vos tilpo sporto salėje. Jo sportinės karjeros pradžioje buvo daug išgąsčio, nerimo, ar pritaps, susidraugaus su kitais berniukais ir pan. „Dabar visa tai atrodo juokinga, bet tada tai buvo vieni rimčiausių klausimų, sutiktų gyvenime. Kad ir kiek juoko dabar keltų visi prisiminimai, labiausiai džiaugiuosi dėl to, jog tada, būdamas dar mažas vaikas, nesuklydau ir pasirinkau teisingą kelią – sportą“,- atviravo Marius.
Tiesa, olimpinio čempiono treniruotėse ilgai neužsibuvo: matyt, anuomet M.Pavalkis pagalvojo, kad treniruotės jam per sunkios ir po mokyklos traukdavo tiesiai namo žiūrėti animacinių filmukų. „Ačiū Dievui, šitas laikotarpis neužsitęsė ilgai: trenerė R.Paškevičiūtė subūrė mūsų amžiaus berniukų komandą Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centre, pakvietė ir mane. Nuo šio momento, pirmosios treniruotės su tuometine, o kartu ir dabartine mano komanda ir prasidėjo didžioji meilė krepšiniui. O vėliau viskas klostėsi savaime: sportavome, stengėmės, aš sutvirtėjau, numečiau labai daug svorio, tapau vikresnis ir vis gerinau žaidimo įgūdžius. Tai stengiuosi daryti ir dabar, nors sporto mokykloje mums liko paskutiniai metai“,- pasakojo M.Pavalkis.
Krepšinis jo gyvenime atsirado ir dėl kito dalyko: jo manymu, tai bene mažiausiai finansų reikalaujantis užsiėmimas. „Minimaliai reikia tik sportinės avalynės ir kamuolio, o visus kitus krepšiniui reikalingus reikmenis gali pasigaminti pats ir tobulėti. Čia iš dalies juokauju, nes kaip ir bet kur kitur, norint stipriai tobulėti, reikia šiek tiek daugiau: apranga, specialiai krepšiniui pritaikyta avalynė, kobiški kamuoliai ir kiti reikmenys kainuoja, tačiau tai nėra kosminės sumos, todėl krepšinis prieinamas kiekvienam. Žinoma, kiek pažengus norisi ir treniruočių stovyklų, vitaminų, maisto papildų, o tai jau didesni pinigai“,- tarsi vadybininkas vardino sportinės veiklos „užkulisius“ Marius.
Šiokie tokie jaunojo krepšininko pasiekimai neatėjo iškart: pirmoje treniruotėje jį nuolat trikdė didelės paties baimės akys, nes viskas buvo nauja, ypač naujojo sporto centro sporto salė, o ne įprasta krepšinio aikštelė kieme; daug nepažįstamų vaikų salėje, o ne keletas puikiai pažįstamų draugų iš kaimyninių namų. „Dabar į kiekvieną treniruotę einu su dideliu noru, varžybos – didelė šventė, galimybė sportuoti – geriausias poilsis, vienas iš smagiausių dalykų gyvenime“,- atviravo M.Pavalkis.
Tiek pirmasis jo treneris M.Paulauskas, tek dabartinė trenerė R.Paškevičiūtė sportui ir jo asmeniniam gyvenimui davė ir duoda labai daug. „Mano nuomone, svarbiausios gyvenimo vertybės yra būtinos ir sporte, todėl asmeninis gyvenimas ir sportas labai susijęs. Svarbiausia, yra galimybė atsiskleisti, realizuoti save. Treneriai, ruošdami mus varžyboms, visada akcentuoja ir moko daug įvairių gyvenimo vertybių: draugiškumo, pagalbos draugui, darbštumo, kruopštumo, kovingumo, atkaklumo, ramybės, šaltų nervų išlaikymo, teisingų sprendimų priėmimo, kantrybės ir pan.“- vardino savosios sportinės veiklos privalumus Marius.
Marius tik teigiamai vertina ir tokių įstaigų kaip Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centras egzistavimą: jei ne ši įstaiga, asmeniškai jis dabar veiktų nežinia ką. „Tokios mokyklos provincijos jaunimui yra labai reikalingos. Dažnai jos yra bene vienintelės vietos rajonuose, kur jaunimas gali atsiskleisti, išbandyti daug sričių ir pasirinkti savo kelią. Tokios mokyklos ir jose nuoširdžiai dirbantys specialistai vienareikšmiškai reikalingi ir pačiai Lietuvai“,- negailėjo gerų žodžių M.Pavalkis.
O kai yra reikalingos sąlygos, tai ir skirtumo – gyveni provincijoje ar didmiestyje – aktyvus jaunimas nejaučia. Gyvenimas provincijoje iš Mariaus taip pat nieko neatima, čia jis gali viską, ką ir didmiestyje. „Gyvenimas provincijoje netgi suformuoja tvirtesnes vertybes nei gyvenimas didmiestyje. Jaunimas iš provincijų niekada nepaklysta gyvenime, nes jie yra matę ir išgyvenę daug daugiau nei tikras didmiesčių gyventojas, kuris net vasarą nenuvažiuoja į kaimą močiutės aplankyti. Provincijos jaunimas paprastesnis, bet neprastesnis“,- motyvavo savo mintis M.Pavalkis.
Tačiau šiokių tokių skirtumų tarp gyvenimo provincijoje ir didmiestyje Marius mato: provincijos jaunimui ne retai stinga drąsos, ryžtingumo priimant svarbų sprendimą. „Mano nuomone, visa tai lemia tai, jog provincijoje mes atsiskleidžiame mažesnei auditorijai žmonių, nei tai galėtume padaryti didmiestyje. Todėl kartais bijome būti pasirengę apginti savo nuomonę tarp daugelio kitų“,- argumentavo Marius.
Iš dalie šie momentai neretai nulemia ir jaunų žmonių motyvaciją: nors bent minimalios sąlygos ugdytis talentams bet kur provincijoje yra, tačiau dažnai, ugdant jauną talentą, motyvuojant jį pritrūksta ryžtingumo ir vadovams, treneriams. „Kai po nesėkmės atsiranda viską aplinkui tik kritikuojančių žmonių, dažnai jie ima ir nuleidžia rankas. Ypač tai aktualu ilgą laiką dirbantiems specialistams“,- dalinosi mintimis jaunasis krepšininkas.
Tačiau gyvenimas tokioje visuomenėje Mariui davė vertintojo mastymą: gyvenant provincijoje, reikia labai gerai viską apsvarstyti prieš atliekant kiekvieną sprendimą, nes visuomenės konservatyvumas, stereotipai, uždarumas dažnai perauga į kritiką, nepasitikėjimą, pesimistinį vertinimą. „Provincijoje yra taip: jei nenori apie save išgirsti, kad esi keistuolis, prieš kažką darydamas turi turėti ir argumentą, kodėl tu darai būtent taip“,- provincijos gyvenimo subtilumus vardino Marius.
Tačiau M.Pavalkis tvirtai tiki vienu svarbiausių dalykų: visai „nedušna“ tam Šakių rajone. Čia jaunimas turi laisvės kurti, paklausoma jo nuomonės. „Šią vasarą pas mane svečiavosi draugė iš Vilniaus, ir kai aš pradėjau pasakoti, ką jaunimas gali veikti Šakiuose, ji sakė: mes čia labai gerai gyvename. Didžiuliu privalumu ji įvardijo tai, kad čia 10 min einant pėsčiomis gali atsidirti reikiamoje vietoje kitame miesto pakraštyje. Tad visas laikas gali būti koncentruotas į savęs ugdymą, neiššvaistant jo stumdymuisi viešajame transporte“,- mintimis dalinosi Marius.
Jo manymu, jaunimas visoje šalyje dabar pasidalinęs į dvi dalis: vieni – veiklūs ir aktyvūs, kiti – pasyvūs, visko norintys, tik nežinantys ko konkrečiai ir labai mėgstantys „verkti“ bei kritikuoti. Iš to seka ir kitas Mariaus juntamas dalykas provincijos jaunimo gyvenime: aktyviam jaunimui trūksta palaikymo iš pasyviojo jaunimo; pasyviajam jaunimui trūksta supratimo, kad jie gyvena tik vieną kartą. „Juk jaunystė ir gyvenimas jau ir taip trumpi, o jei mes visą tą laiką praverksime,- tai ar ne per didelė bus tai prabanga?“- retoriškai klausia M.Pavalkis.
Ir puola vardinti savo ateities planus. Jo siekiai krepšinyje sutampa su visos Šakių JKSC komandos siekiais: šiemet iškovoti kuo daugiau pergalių ir patobulėti. „Sezonas ilgas, varžybų suplanuota daug, todėl svarbiausia išvengti traumų. O žvelgiant į ateitį, nepaisant to, kad šie metai mums sporto mokykloje ir paskutiniai, norėčiau, kad mūsų komanda išliktų kartu ir kitą sezoną, o mes tarpusavyje išliktume geriausiais draugais. Žinoma, nepamiršiu ir sėkmingai mokslo metus užbaigti, sieksiu gerų rezultatų kitais metais brandos egzaminuose“,- atviravo M.Pavalkis.
Na o visam rajono jaunimui jis linki: daugiau drąsos, ir ryžtingu žingsniu ieškoti savo kelio. Nepamiršti, kad gyvename tik kartą. „Viena mano mokytoja mėgsta kartoti: norint išmokti vairuoti – reikia vairuoti; norint išspręsti uždavinį – reikia spręsti. O aš pridėsiu – norint surasti savąjį kelią, reikia jo tiesiog ieškoti. Tik svarbu nepaklysti. O tie, kurie ieško – visada randa!“- pokalbį baigė M.Pavalkis.
