Pastaruoju metu vis dažniau rajono žiniasklaidoje figūruoja 23-ejų metų iš Plokščių kilusios dvikovinio sporto atstovės Aurelijos Šukytės pavardė. Mergina, savo sportinę karjerą pradėjusi Šakių dziudo sporto klube „Audra“, savo sportiniais pasiekimais tarptautinėje arenoje džiugina ne tik savo pirmąjį sporto klubą, trenerį Kęstutį Smirnovą, bet ir visą Lietuvą: Aurelija jau puikiai žinoma tarp viso pasaulio Sambo imtynių atstovų. Aurelijos pavyzdys dar kartą įrodo: ne gyvenamoji vieta kuria mūsų gyvenimus, bet mes patys.
Gegužės 17-21 dienomis Italijos mieste Krema vyko 41-asis Europos SAMBO čempionatas, kuriame dalyvavo 350 sportininkų iš 29 valstybių. Lietuviai parsivežė penkis medalius. Vieną jų parvežė ir Aurelija Šukytė – kovodama svorio kategorijoje iki 68 kg, ji iškovojo bronzos medalį.
23-ejų metų iš Plokščių kilusi Aurelija Šukytė šiuo metu jau dirba valstybės tarnautoja vidaus reikalų sistemoje, savo profesinę ateitį jau sieja su gimtuoju rajonu. Aktyviai sportuojanti Aurelija neslepia – laisvalaikio turi gana mažai, kadangi darbas, studijos universitete (ji siekia magistro laipsnio) ir jau beveik profesionalus sportas užima beveik visą jos laiką, įskaitant ir laisvalaikį. „Na, o kai niekas nesutrukdo, laiką leidžiu ramiai namuose su šeima, arba pasirenku aktyvesnį poilsį su draugais“,- apie savo gyvenimą kalba A.Šukytė.
Pakankamai dažnai pasirodanti žiniasklaidoje Aurelija neslepia: pastarųjų metų „sportinių pasiekimų puokštė“ ją pačią labai džiugina: 2012 metais Lietuvos Sambo čempionate laimėjo I vietą; Pasaulio studentų Sambo taurės varžybose Kazanėje iškovojo III vietą. „Na o pats svarbiausias ir aukščiausias mano, kaip sportininkės, pasiekimas – 2011 metų lapkričio mėnesį Pasaulio Sambo čempionate iškovota III vieta“,- solidžiausius sportinius pasiekimus vardino Aurelija.
Į sportą ji įniko dar vaikystėje: mokykloje lankė lengvąją atletiką, krepšinį. Bet visa tai buvo tiesiog laiko praleidimas, po pamokinė veikla, nieko rimčiau. „Konkrečiai imtynėmis susidomėjau visiškai atsitiktinai, kai prieš beveik 10 metų vienos draugės mama užsiminė, jog leis savo dukrą lankyti imtynes, nes ši yra labai smulki, mažutė – galbūt tuomet sutvirtės fiziškai, bus labiau savimi pasitikinti, drąsesnė ir pan. Man tuomet į galvą šovė mintis – o kodėl gi man to paties nepabandžius? Aš taip pat buvau nedidelė, smulki mergina, mąsčiau, kad galėsiu taip pat už save pastovėti, nieko nebijosiu, būsiu geros fizinės formos, turėsiu puikų užsiėmimą, laisvalaikio praleidimo būdą“,- motyvus, dėl ko pasirinko dvikovinį sportą, atskleidė A.Šukytė.
Šiandien ji sako: drąsos jau tuomet turėjo pakankamai – vien jau pareikšti tėvams, kad nori užsiimti tikrai ne moterišku sportu, tuomet buvo drąsu. „Tėtis iš pradžių mano idėjai buvo kategoriškas ir nepritarė, tačiau mama šią mano mintį palaikė. Tad, būdama 13 metų, jau pradėjau lankyti sporto klubą „Audra“, konkrečiai dziudo imtynes, pas trenerį Kęstutį Smirnovą“,- pasakojo Aurelija.
Į sportą, o ne į kokią nors meno veiklą ar kultūrą, ji pasuko dėl paprastų dalykų: dar pradinėse klasėse, lankydama grojimo pianinu pamokas, A.Šukytė suprato: ši veikla ne jai, ji – ne meno ar kūrybos žmogus. „Tai nebuvo veikla, kuria galėčiau užsiimti nuolat. Man reikėjo aktyvesnės, įdomesnės veiklos. Galbūt dėl to, kad pati nesu ramaus būdo, esu nenustygstanti vietoje. Žinoma, be sporto, visada patiko šokti, todėl mokykloje lankiau ir pramoginius, ir tautinius šokius. Teko šokti ir Šakių Varpo vidurinės mokyklos tautinių šokių kolektyve „Pynė“, pas vadovę Vitaliją Venienę“,- pasakojo A.Šukytė.
Tačiau imtynės buvo tai, su kuo ji susiejo tolimesnį savo gyvenimą. Po pirmojo tikslo – sustiprėti fiziškai,- jau po pirmųjų varžybų, Aurelija suprato, kad šis sportas jai patinka ne vien dėl fizinio pasirengimo. „Pirmasis pergalės skonis buvo toks saldus ir toks užkrečiantis. Tuomet supratau, kad aš noriu tai pakartoti, noriu įrodyti varžovėms, jog esu stipri ir galiu būti dar stipresnė. Atsirado noras dar aktyviau sportuoti, lankyti treniruotes, nors ir tekdavo žiemą – vasarą važinėti iš Plokčių į Šakius ir po to atgal. Autobusais, ar tėvai, kaimynai pavežiodavo, bet noras buvo didelis, todėl ir ieškodavau galimybių, kaip neapleisti sporto. Sportuodavo ir mano draugės, todėl ir į treniruotes kartu būdavo eiti smagiau. Labai džiaugiuosi, kad pradėjau lankyti imtynes, kadangi tikrai jaučiuosi „savose rogėse“, man tai patinka ir kol kas tikrai neblogai sekasi, taigi kodėl turėčiau to atsisakyti?“- retoriškai klausė A.Šukytė.
Suprasdama, kad visuomenėje nusistovėjęs stereotipas – esą imtynės yra vyriškas sportas, kur naudojama jėga, reikia ištvermės,- ji to nesibaimina ir nesigaili pasirinkto kelio. Juo eina kryptingai, ir, kol sveikata ir kitos sąlygos leis, žada juo eiti ir toliau. „Esu pasiryžusi siekti šio sporto aukštumų, įrodysiu, kad galiu dar daugiau, kad su amžiumi ateina ir patirtis, o su patirtimi ir dar geresni rezultatai. Gyvenimo be sporto apskritai nelabai įsivaizduoju. Tai man ne tik laisvalaikio praleidimas, bet ir saviraiškos galimybė, tikslo tobulėti sporte siekimas. Šiuo metu, jei nedirbčiau, netgi neįsivaizduoju, ką be sporto dar galėčiau daugiau veikti. Tikriausiai, kad niekada ir neiškilo toks klausimas, kuo būčiau ,jei nesportuočiau ir nedirbčiau dabartiniame darbe. Dažnai išgirstu iš aplinkinių: „sportsmenka, karatistė“ ir pan. Štai tokią mane dauguma ir žino, pažįsta“,- savojo gyvenimo išskirtinumus įvardino Aurelija.
Tiesa, ne viskas šiame sporte jai sekėsi iškart, pradžia, kalbant apie imtynes, buvo gan sudėtingas ir vėlyvokas žingsnis – į šį sportą Aurelija atėjo jau būdama paaugle. „Manau, jei būčiau sugalvojusi, ar kas būtų pasiūlęs, paskatinęs užsiimti šiuo sportu bent trimis metais anksčiau, galbūt dabar jau būčiau olimpine čempione,- žinoma, čia juokauju. Bet manau, kad galbūt gyvenimas būtų pasisukęs kita vaga ir dabar būčiau ne panelė pareigūnė, o profesionali sportininkė, siejanti savo ateitį su sportu, ir valgyčiau iš to duoną“,- dalinosi mintimis A.Šukytė.
Nuo pat savo sportinės karjeros pradžios ji sportavo ir tebesportuoja sporto klube „Audra“, pas trenerį K. Smirnovą. Kai 2009 metais tapo studente ir pradėjo mokytis Kaune, treniruotes lankė ir pas trenerį Edmundą Štarevičių. „Baigusi mokslus, įsidarbinau Marijampolėje, ten truputį teko sportuoti pas Irmą Gasperavičienę. Toliau planuoju sportuoti pas trenerį K. Smirnovą, kadangi sugrįžau ir dirbsiu čia,- Šakiuose. Sportuosiu, jei tik leis sveikata, finansai bei nedings motyvacija toliau treniruotis. Ar nesutrukdys, tarkime, kad ir meilės reikalai. Bet aš esu ištikimas žmogus, neišsižadu to, ką tikrai ir nuoširdžiai myliu. O sportą myliu labai!“- su šypsena motyvavo savo gyvenimiškus pasirinkimus Aurelija.
Gyvenimas provincijoje jos atveju buvo netgi naudingas – sportinės karjeros pradžioje, nuvykus į respublikines varžybas, sportininkės, jų treneriai iš įvairių didmiesčių į sportininkus iš provincijos žiūrėdavo kaip į „žemesniojo rango“. „Bet tik iki tol, kol „padėdavome“ jų sportininkus į vietą . Tada požiūris iškart pasikeisdavo, ir tapdavome lygiaverčiais ar netgi stipresniais varžovais. Gyvenimas provincijoje man tikrai nesutrukdė nei tobulėti, nei siekti savo užsibrėžtų tikslų, nesugadino nei reputacijos, nei kažkokių kitų dalykų. Manau, tik pakėlė kartelę miesto žmonių akimis apie mus – jaunimą iš kaimo. Ir užgrūdino mano asmenybę“,- pasakojo A.Šukytė.
Sporte pasiekusi svarių laimėjimų, ji jau gali sau leisti kalbėti apie jaunųjų sportininkų ugdymo sąlygas. Nors provincijoje sąlygos jaunimui užsiimti mėgiamu sportu yra, anot Aurelijos, jos ne visada tokios, kokių reiktų ar norėtųsi. „Jaunimas reiklus, ne viskas įtiks, todėl reikia atsižvelgti ir į tai, kad į seną, sutrūnijusią sporto salę tikrai niekas nenorės eiti ir sportuoti. Man asmeniškai sąlygos buvo, didžiausias nepatogumas buvo tas, kad tekdavo važinėti iš namų į sporto klubą autobusais žiemą, vasarą į treniruotes. Aš asmeniškai džiaugiuosi, kad galėjau dalyvauti Šakių jaunimo kūrybos ir sporto veikloje, kad esu ir dabar čia priimama, kaip sava, džiugu, kai tenka atstovauti savajam kraštui varžybose. Man Jaunimo kūrybos ir sporto centras – puiki saviraiškos galimybė provincijos jaunimui. Laisvalaikio užimtumas, sveika gyvensena, atitolinimas nuo netinkamos aplinkos, žalingų įpročių. Tiesiog, kai jaunimas turi užimtumą, nekyla laiko mintims apie dalykus, užsiėmimus su neigiamais padariniais“,- kalbėjo Aurelija.
Aurelija neslėpė: ji visada laikėsi nuomonės, jog provincijoje gyvena ne tik kaimiečiai – konservatyvių pažiūrų, menkai išsilavinę, nieko nesiekiantys gyvenime, galiausiai – prasigėrę žmonės. Bet ir tokie, kurie, jei tik nori ir turi bent minimalias galimybes, gali pasiekti tikrai daug. „Tai priklauso nuo paties žmogaus požiūrio į save, į aplinką, į gyvenimą. Žinoma, provincijoje savirealizacijos galimybių labai mažai, tačiau tik esant dideliam norui ir pastangoms įmanoma viskas. Aš, asmeniškai, didžiuojuosi, jog esu iš provincijos. Mano gyvenimas, manau, tik parodo, kad ir provincialai – ne iš kelmo spirti“,- linksmai kalbėjo A.Šukytė.
Įgyvendinant savo tikslus bet kokioje srityje, pasak A.Šukytės, svarbus finansų vaidmuo: nesant palankioms finansinėms galimybėms, nėra ir galimybės dalyvauti įvairaus lygio varžybose užsienyje. O tokiose varžybose, mano Aurelija, dalyvauti yra labai naudinga: įgyjama puiki patirtis, susipažįstama su naujais, įdomiais, žmonėmis, sportininkais, treneriais. Plečiasi akiratis. Bet, kaip rodo jos gyvenimiška istorija,- kai nori, viskas įmanoma.
Todėl ji net nemąsto, jog bent jau artimoje ateityje gyventų be sporto. Stimulas sportuoti dar labiau padidėjo po paskutiniųjų laimėjimų. „Iš savo patirties galiu patarti jaunimui: neužsidarykite namuose, nebūkite pasyvūs, užsiimkite aktyviu laisvalaikiu, atsikratykite ar bent jau sumažinkite žalingus įpročius, ieškokite, atraskite save. Išmėginti save įvairiose veiklose, eikite, bandykite… Suklupsite – kelkitės, vėl eikite į priekį ir galiausiai tikslas bus pasiektas. Svarbiausia – sakyti sau, kad galiu, kad pajėgsiu, kad esu stiprus ir, žinoma, tuo stipriai iš visos širdies tikėti“,- užbaigė pokalbį imtynių sporto meistrė A.Šukytė.
Parengė Darius Mikelionis
