Dinamiškame gyvenime nepastebime, kaip ima ir prabėga vaikystė, jaunystė. Kai tam tikros pavardės, garsinusios savąjį kraštą sporte, kultūroje, profesinėje veikloje pamažu dingsta iš visuomenės akiračio. Tačiau niekuomet nedings iš gimtojo krašto istorijos. Vienas tokių žmonių – šiuo metu aukštąjį mokslą jau bebaigianti, dar netolimoje praeityje savąjį kraštą garsinusi dvikovinio sporto atstovė Agnė Povilaitytė. Savo pėdsaką ji įmynė ir Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro gyvenime.
Dar visai netolimoje praeityje rajono sporto visuomenė kone kasdien išgirsdavo, kad vienokį ar kitokį sportinį trofėjų iškovojo šakietė Agnė Povilaitytė. Mergina ne vienerius metus užsiiminėjo dziudo sportu, dalyvavo ne vienoje dešimtyje šio sporto varžybų, laimėjo ne vieną apdovanojimą. Šiandien Agnė – jau Lietuvos sporto mokslų universiteto absolventė, būsimoji kineziterapeutė.
Apie šią profesiją A.Povilaitytė mąstė dar besimokydama vidurinėje mokykloje Šakiuose. Domėjosi, kur būtų geriausia tokią specialybė įgyti, todėl, atėjus laikui, ir pasuko į Kauną, į sporto universitetą. Į būsimą veiklą „įklimpo“ taip giliai, kad žinių apie kineziterapiją semia ir papildomai, savarankiškai iš įvairių šaltinių. O kad nuo sporto visiškai neatitrūktų, aktyviai užsiima aerobika.
Agnės sportinio kelio pradžia buvo tuomet, kai ją vaikystėje į sporto salę atvedė tėtis. Tuomet antrokė Agnė, tėčio atvesta į sporto salę ir pamačiusi žinomo rajone trenerio Vytauto Smirnovo vedamas džiudžitsu treniruotes, netrukus pati tapo šio sporto atstove. Pakankamai „pasikrovusi“ šio sporto žinių, po ketverių treniruočių metų ji jau darbavosi pas V.Smirnovo brolį Kęstutį – įniko į dziudo sporto paslaptis.
Šiandien Agnė atvirai sako: pasukti sporto keliu vaikystėje buvo vienas protingiausių žingsnių. „šią savo gyvenimo patirtį vertinu labai teigiamai. Susipažinau su puikiais žmonėmis, sudalyvavau įvairiose varžybose, labiau pažinau save kaip asmenybę“,- atvirauja A.Povilaitytė. ji jau tuomet suprato, kad bet koks fizinis aktyvumas yra reikalingas žmogui, o iš prigimties energingai mergaičiukei tą energiją reikėdavo kažkur išnaudoti. „Treniruotės man labai patikdavo, o ir varžybose man sekėsi puikiai, todėl ir likau sporte“,- taip motyvavo savo pasirinkimą – eiti į sportą, o ne į kokią nors „madingą“ meno veiklą.
Smagius jos potyrius sporte, ko gero, didino ir tai, kad sportuoti ji pradėjo vos 8-erių metų, tad eidavau į treniruotes tiesiog puikiai praleisti laiką negalvodama apie tai, kokio tipo treniruotės. „Tik vėliau supratau, kad tokiose sporto šakose kaip džiudžitsu, dziudo sportininkai įgauna ne tik jėgos ir ištvermės, bet ir pagarbą kitam žmogui – savo priešininkui, treneriui. Supranti, kad, norint kažko pasiekti, reikia labai daug pastangų, o jei ir ne viskas pavykdavo, svarbiausia būdavo nepasiduoti. O merginoms, mėgstančioms kovos menus, dziudo sporto šaka yra kaip tik, nes tai tik imtynės. Nėra jokių smūgių ar kitų pavojingų veiksmų“,- mintimis dalinosi Agnė.
Pradėjusi treniruotis pas V.Smirnovą džiudžitsu, A.Povilaitytė buvo vienintelė mergaitė, kuri užsiėminėjo kovos menais. „Pirmieji metai man davė labai didelį pasitikėjimą savimi, turėjau tikslą laimėti prieš vyresnius už save vaikinus ir tą tikslą pasiekiau greitai. Treniruotės buvo naudingos ir sveikatos atžvilgiu. Treneris V.Smirnovas turėjo puikių žinių kaip grūdinti žmogaus organizmą, todėl mes, jo sportininkai, beveik nesirgdavome“,- prisiminė geriausius treniruočių momentus Agnė.
Galbūt dėl to, gavusi savo laiku tokias rimtas ir naudingas, žinias, A.Povilaitytė savy išugdė tokį požiūrį: sportui jos gyvenime visuomet bus daug vietos; sportas jai – laisvalaikio galimybė, o sporto salė – vieta kur ilsisi siela ir stiprėja kūnas. Šie įpročiai, tikino Agnė, suformavo ir jos profesinį kelią – mintis apie kineziterapiją. „Tai yra gydymas judesiu, nes fizinis aktyvumas gali pakeisti begalę vaistų, bet joks vaistas nepakeis fizinio aktyvumo“,- tikino A.Povilaitytė.
Dalis Agnės sportinio kelio siejosi ir su Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centru. Šia neformalaus mokymo įstaigą ji ir šiandien vertina teigiamai. „Čia įgijau daug žinių ir patirties. Malonu būdavo garsinti ne tik Šakių miesto, bet ir Lietuvos vardą. Tokios mokyklos pirmiausia jaunimui duoda užimtumą, ugdo sveiką gyvenimo būdą, išmoko pagarbos kitam ir sustiprina pasitikėjimą savimi. Grįžus namo, susitinku ir su buvusiais treneriais, pabendraujame. Tačiau gyvenimas daro savo – vis daugiau laiko praleidžiu Kaune“,- kalbėjo Agnė.
Tačiau į savo gimtąjį kraštą ji žvelgia su pagarba. Agnė tvirtai tiki, kad sąlygos talentams ugdyti rajone tikrai yra. „Juk turime meno, muzikos mokyklą, plaukimo baseiną, sporto klubus, šokių sales. O ir kainų atžvilgiu mūsų mieste užsiėmimai yra pigesni palyginus su didesniais miestais. Mano atveju taip pat buvo didelis pasirinkimas. Sportuodama taip pat lankydavau ir šokių pamokas, dalyvaudavau lengvosios atletikos varžybose už savo mokyklą“,- prisiminė A.Povilaitytė.
Ji asmeniškai nelinkusi gyvenimo provincijoje: jos manymu, provincija nėra uždara ar gyvenanti pagal kažkokius stereotipus. „Asmeniškai aš visada žinojau, ko noriu gyvenime, ir po truputį to siekiau. Jei būčiau visą laiką gyvenusi dideliame mieste, nemanau, kad žiūrėčiau į gyvenimą kiek kitaip“,- apie konkretaus žmogaus indėlį į savąjį gyvenimą kalbėjo A.Povilaitytė. Jos manymu, reikia tik patiems daugiau domėtis vietine veikla, o ne sėdėti per dieną prie kompiuterio ar parke. Juolab, mano Agnė, Šakiuose galima rasti daug puikių užsiėmimų tiek sporto, tiek meno kūryboje.
Žinoma, siekti ir čia yra ko. Pavyzdžiui, mano A.Povilaitytė, vietiniai sporto klubai galėtų rengti atvirų durų dienas, kur jaunimas ar suaugusieji daugiau galėtų susipažinti su jų siūlomomis paslaugomis. „Tada dar didesnė dalis rajono žmonių pamatytų, kad ir provincijoje galima rasti puikių užsiėmimų. O kai užsiimi tau patinkančia veikla, tai atsiranda ir pozityvus mąstymas, ir tikėjimas, savų tikslų siekimas“,- atviravo Agnė. Ir siūlo savęs nerandančiam provincijos jaunimui pradėti nuo smulkmenų: užsirašyti į mėgstamos sporto šakos treniruotes; jei traukia menas – į šokių pamokas, dailės užsiėmimus.
Savo pavyzdžiu ji tokius patarimus patvirtina: nesvarbu kur gimei, kur gyveni,- svarbiausia, ko pats sau linki ir sieki. „Man, treniruotės ar kineziterapijos seminarai, pavyzdžiui, yra investicija į save, tad tam ir pinigų stengiuosi negailėti. Treniruotės nėra brangios, o seminarams visada atsidedu smulkius pinigus, kuriuos sukaupusi išleidžiu savo žinių gilinimui“,- savojo gyvenimo receptą atskleidė Agnė. Jis jau dabar turi pasiūlymą – pabaigus studijas dirbti privačioje kineziterapijos studijoje. „Taip pat norėčiau dirbti dėstytoja, perduoti žinias kitiems studentams, tęsti magistro studijas“,- apie artimą savo ateitį mąsto A.Povilaitytė.
