Apie šakiečio Stanislovo Grincevičiaus pasiekimus jo mylimoje sporto šakoje – badmintone – girdime nuolat. Jis ne tik garsina savo kraštą dalyvavimu daugybėje badmintono turnyrų, pergalėmis ir prizinių vietų laimėjimu, tačiau ir pats pasuko šios sporto šakos mokytojo keliu. Pokalbyje su juo – jo pomėgiai, mokslas, laisvalaikis. Ir, žinoma, jo požiūris į gimtinę – Šakius: ne paslaptis, kad ne retas čia užaugęs jaunuolis stengiasi kuo greičiau ištrūkti iš mažo miestelio, atsiriboti nuo provincijos bei įsitvirtinti didesniame mieste.
Stanislovas šį pavasarį baigė jau antrą kursą Lietuvos sporto universitete, nuo šių metų jau rado ir savo atstovaujamos sporto šakos trenerio darbą. Jis turi savo treniruojamų vaikų grupę Kaune, o kartais pavaduoja ir savąjį sporto trenerį. Nors darbas jam atima didžiąją laisvo laiko dalį, jis dėl to nė kiek neliūdi, nes šią veiklą S.Grincevičius priskiria savo laisvalaikiui – ši veikla jam teikia džiaugsmą, ja užsiima nieko neverčiamas.
Stasys aktyviai užsiima ir kita sportine veikla, daug laiko praleidžia krepšinio ir tinklinio aikštelėse, dalyvauja šių sporto šakų varžybose. Tačiau ne dėl pasiekimų, o tiesiog – dėl gerai praleisto laiko. Tai jam žymiai smagiau nei tiesiog nieko neveikti, gulėti prie vandens ar sėdėti namuose. Tad ir renkasi aktyvų laisvalaikio leidimo būdą – baidares, slidinėjimą ar keliones dviračiu.
Į sporto pasaulį S.Grincevičius įsitraukė nuo pat vaikystės: buvo labai aktyvus vaikas, mieliau rinkdavosi sporto aikšteles su įvairiomis karstynėmis, batutus nei krapštymąsi smėlio dėžėje. Šiandien Stasys (taip jį nuo seno vadina draugai ir artimieji) prisimena, kaip tėvai jam pasakojo, jog tada, kai kiti jo vaikystės draugai jau mokėjo važiuoti dviračiu, o jis dar neįstengė minti pedalų, Stasys tiesiog bėgdavo greta dviračiais važiuojančių draugų. Toks aktyvumas, žinoma, lėmė ir daugybę vaikystės traumų: vienos būdavo lengvesnės, tačiau pasitaikydavo ir tokių, kad kelionė pas gydytojus būdavo neišvengiama. „Po vieno tokio vizito teko grįžti net su langete ant kojos, tačiau ji jau tą patį vakarą buvo padėta į šoną – tiesiog trukdė bėgioti!“- linksmai prisiminė vaikystę Stasys.
Na o rimtesnius žingsnius į tikrąjį sportą S.Grincevičius jau žengė mokykloje. Pradėjo nuo krepšinio treniruočių pas trenerį Darių Šlėderį, Šakių „Varpo“ mokykloje. To nepakako – tuo pačiu metu Stasys dar lankė ir bušido treniruotes pas Kęstutį Smirnovą. Tuomet ir atsirado didysis azartas sportui, prasidėjo išvykos į varžybas. Krepšiniu S.Grincevičius mėgavosi maždaug iki 9 klasės, būtent tuomet netikėta ir pakankamai rimta trauma privertė Stasį apskritai nurimti ir apleisti visas sporto šakas maždaug 8 mėnesiams.
Vieninteliu judėjimu tada jam liko mankštos, masažai ir fizioterapija. „Tai buvo itin sunkus laikas, nes buvau įpratęs gyventi aktyviai, nuolat užsiimti bent keletu sporto šakų. Ilgainiui supratau, kad geriau šiek tiek pakentėti ir pabūti ramiai, išsigydyti patirtą traumą ir vėliau grįžti prie mėgstamų užsiėmimų – kad nereikėtų visą likusį gyvenimą sportininkus tik stebėti“,- pasakojo Stasys. Pagijęs Stasys gavo tėvų pasiūlymą išbandyti tėvų labai mėgstamą sporto šaką – badmintoną. „Ne iškart susižavėjau, atrodė, kad tai – „diedukų sportas“. Bet pabandžiau. Ir ne tik nustebau, bet ir tapau tuo, kuo šiandien esu – pasinėriau į šio sporto profesionalumo gelmes“,- atviravo S.Grincevičius.
Nors pirmąją dieną po pirmosios badmintono treniruotės stipriai maudė visus raumenis, net pats nejausdamas, Stasys netruko ne tik pasinerti į naujos sporto šakos bangas, bet ir pamiršti jo iki tol tiesiog dievintą krepšinį, kuris ilgainiui tapo tik priedėliu prie pagrindinės sporto šakos – badmintono. Šiandien Stasys mano, kad tokiems pokyčiams įtakos galėjo turėti ir didesnės ateities perspektyvos badmintone. Nors ir krepšinyje jam sekėsi neblogai: kartą Kaune vykusiame turnyro 3×3 finale jo komanda pralaimėjo tik vietiniams „saboniukams“. „Bet pats supratau, kad dėl fizinių duomenų ir kitų aplinkybių su šia sporto šaka man ko gero nebūtų pavykę iškeliauti už Šakių krašto ribų. Norint pasiekti kažką daugiau krepšinyje, reikia tam skirti visą savo laiką, treniruotis didesniuose miestuose su komanda, į kurią pirmiausia reikia patekti, nes šios sporto šakos konkurencija ir populiarumas Lietuvoje yra rekordinis“,- dalinosi savo gyvenimo paslaptimis Stasys.
Tuo tarpu badmintonas – individuali sporto šaka, sportininkui nereikia stengtis papulti į miesto, rajono ar kitokią rinktinę, o žaisti galima tikrai aukštame lygyje. Pats Stasys šiuo metu atstovauja Kauno badmintono klubui, nes šiame mieste mokosi, gyvena, dirba ir treniruojasi. Tačiau jam visada garbė atstovauti Šakių kultūros ir sporto klubui. Jis šiam klubui labiausiai dėkingas už tai, kad būtent šis klubas įtraukė jį į badmintoną, finansavo daug kelionių į įvairias varžybas, surengė ne vieną rimtą badmintono turnyrą, ne vieną vasarą organizuojamos badmintono stovyklos. „Įdėta daug pastangų populiarinant šią sporto šaką tiek rajone, tiek už jo ribų. Manau, šiandien badmintonas jau turi išsikovojęs rimtas pozicijas sporto pasaulyje“,- motyvavo S.Grincevičius.
Bent jau Šakių rajone, didelį darbą nuveikė būtent Šakių kultūros ir sporto klubas: badmintonu sudomino daugybę rajono įvairaus amžiaus gyventojų, atsirado galimybė žaisti naujai įrengtoje Jaunimo kūrybos ir sporto centro sporto salėje, surengta ir planuojama surengti ateityje daugybę įvairių turnyrų, atsirado galimybė stebėti aukščiausio lygio badmintono žaidimą – Šakiuose vyko ir oficialūs Lietuvos badmintono čempionatai. Prie šio sporto populiarinimo nemenkai prisidėjo ir Danijos atstovų ne vienas apsilankymas Šakiuose, ši šalis laikoma stipriausia badmintono atžvilgiu bent jau Europoje. „Danai supažindino su badmintono technikos ir taktikos niuansais. Pati sporto šaka yra paprasta ir finansiniu aspektu – mėgėjiškai ją galima žaisti ir lauke, ir salėje, tai nereikalauja didelių finansinių išteklių. Be to, ją propaguoti gali praktiškai bet kokio amžiaus žmogus (Lietuvoje yra grupės virš 60 metų, o užsienyje yra ir žaidžiančių ir 80-mečių)“,- dėstė savosios sporto šakos privalumus S.Grincevičius.
Savo paties patirtimi Stasys paneigia vieną didžiausių neigiamų badmintono mitų – esą tai tik mėgėjiškas „diedukų“ sportas. „Ir dabar laisvu laiku dažnai žaidžiu krepšinį, bet nesupykit šio sporto mylėtojai (nes aš ir pats toks esu)- pavargstu žymiai mažiau nei žaisdamas badmintoną. Sutinku – badmintonas toli gražu nėra tarp populiariausių sporto šakų: niekas nenuginčys krepšinio svarbos lietuviams; Šakiai turi olimpinį ir pasaulio čempioną Modestą Paulauską, kovų menų čempioną Kęstutį Smirnovą ir jo brolį Vytautą. Be to, sporto šakos populiarumą labai lemia ir sportininkų pasiekti laimėjimai. Po Rūtos Meilutytės labai išpopuliarėjo plaukimas, R. Berankio laimėjimai paskatino susidomėjimą tenisu. Visos šios sporto šakos yra išugdžiusios ne vieną sportininką, kuris garsina ne tik mūsų valstybę, bet ir mūsų kraštą tarptautinėse arenose. Badmintonas tuo pasigirti dar negali, dar negali konkuruoti lygiavertėje kovoje su kitomis sporto šakomis, populiarumo atžvilgiu. Tačiau didžiuliai žingsniai jau žengti ir šiame sporte“,- dalinosi mintimis S.Grincevičius.
Apie asmeninius pasiekimus šiame sporte Stasys nelinkęs kalbėti sureikšmintai. Bent jau dėl to, kad tarptautinėje badmintono arenoje yra visiškai neįžymus, didelių pergalių neturi. Jam asmeniškai Lietuvos badmintono lygis – kaip tik. „Pačia reikšmingiausia sau pačiam įvardinčiau pernai iškovotą Lietuvos taurės B grupės pirmąją vietą ir galimybę startuoti aukščiausioje lygoje – šiemet tai ir padariau. Pastarąjį savo sportinį sezoną taip pat vertinu gerai: tarp badmintono vienetų grupės žaidėjų šalyje užėmiau 12-ają, o dvejete – 9-ają vietą. Kaip ir daugeliui sportininkų, man pergalės yra motyvacija, skatina ir toliau tobulėti, įrodo, kad judama tinkama linkme.
Kaip sportininkas, Stasys pagrindžia ir pralaimėjimų svarbą: jie padeda pamatyti savo silpnąsias vietas, jas išanalizuoti, gerai apmąstyti, kas sukliudė pasiekti pergalę, klaidas ištaisyti treniruočių metu ir nekartoti kitose varžybose. Už daugelį „sportinių“ paslapčių S.Grincevičius labai dėkingas savo pirmajam treneriui Juozui Špelveriui, kuris jį išmokė ir vis dar tebemoko daug dalykų ne tik sporte, bet ir gyvenime. „Jis ilgą laiką buvo nacionalinės rinktinės treneris, todėl visus jo patarimus stengiuosi įsiminti ir ateityje pritaikyti. Šio žmogaus dėka pamačiau, kad norint, jog sportas išpopuliarėtų, reikia labai stengtis – nes niekas kitas už mus to nepadarys“,- kalbėjo Stasys.
Itin teigiamai S.Grincevičius vertina ir jaunųjų rajono sportininkų kalvę – Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centrą. Jo manymu, tai puiki galimybė atskleisti save sporto srityje ir rasti bendraminčių, kurie motyvuos ir padės siekti savų tikslų. Be to, šis centras rajono jaunimui padeda finansiškai, kas yra labai svarbu tobulėjimui, nes atsiranda galimybė žaisti ir išbandyti save su kitų miestų komandomis. „Ne veltui sakoma – geriausia treniruotė yra varžybos. Pats Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centrui atstovauti pradėjau dar žaisdamas krepšinį, vėliau – jau žaisdamas badmintoną, kaip centro komandos narys dalyvavau mokinių olimpiniuose festivaliuose. Dabar man tai – maloni praeitis, nes šiuo metu dėl tobulėjimo jau atstovauju Kauno klubui. Bet Šakių jaunimo kūrybos ir sporto centro durų tikrai neužveriu, tikiuosi, jog ir man jos taip pat visuomet liks atviros“,- dalinosi mintimis sportininkas.
Stasys nekeikia ir to, kad gimė bei augo provincijoje. Čia, sako jis, „turime daugiau laiko gyventi“, daug ką galime pasidaryti patys; Šakiuose tikrai yra puikios sąlygos ugdyti talentus, jiems tobulėti. Žinoma, ne iškart viskas radosi: kadaise žaisti badmintoną teko ankštose mokyklų salėse, ne visus jos galėjo sutalpinti, trūko šio sporto trenerio. „Dabar padėtis žymiai geresnė, atsirado puiki sporto bazė, plaukimo baseinas, stadionai su futbolo aikštėmis, teniso kortai, tinklinio aikštelės ir dar daug visko. Žinoma, gyvenimas provincijoje turi ir minusų, nes čia kol kas daugelio žmonių požiūris yra konservatyvus ir siauras. Prieš keletą metų su draugais užsiiminėjome ekstremaliu sportu „free run“. Nors nieko nenorėjome ir nebandėme, tačiau vis tiek buvome išvadinti chuliganais, mus baugino net policija. Provincijoje sunkiau įvesti kažkokias naujoves, nes gali būti nesuprastas“,- atviravo Stasys.
Tačiau kad ir kas bebūtų, tai nereiškia, kad provincijos visuomenė nieko naujo nepriima – reikia tik daugiau pastangų. Stasys visiškai nesutinka su nuomone, kad Šakiuose yra blogai gyventi ir pats labai norėtų čia sugrįžti, nors, žinoma pirmenybę teiks vietai, kurioje galės dirbti pagal specialybę. Jaunasis sportininkas tikina, kad gimtasis kraštas yra tikrai labai patrauklus gyventi, čia vyksta daug renginių, įvairių švenčių, o ir vakarais vaikščioti yra saugu. Be to, jis ragina visus liautis skundusis, kad čia trūksta veiklos – reikia įdėti patiems pastangų, kad tos veiklos būtų. „Jei patys viską organizuosimės, tai nereikės be tikslo „slampinėti“ gatvėmis ir dejuoti. Tiems „etatiniams dejuotojams“ patarsiu: gal skambės drąsiai ir įžūliai,- bet jeigu jums čia nepatinka, vien skundžiatės kaip blogai ir norite išvažiuoti,– važiuokite, niekas jūsų nelaiko. Nereikia pesimizmą „sėjančių“ tokiame ramiame ir taikiame miestelyje. Tokie žmonės gesina tuos, kurie nori kažką parodyti naujo, tačiau bijo likti nesuprasti. Turime palaikyti vieni kitus, o ne juoktis ir šaipytis, jeigu nepavyko kažko naujo įskiepyti. Tokiems reikalams, matyt, turi ateiti savas laikas“,- apie gyvenimo provincijoje ypatumus kalbėjo S.Grincevičius.
Visiems žmonėms jis linki labiau pasitikėti savo jėgomis, surasti tokius žmones, kurie palaiko. Kadangi pačiam sportas yra ir gyvenimo, ir laisvalaikio leidimo būdas, Stanislovas siūlo visiems daugiau judėti, sportuoti, „užslinkus“ depresijai ar prastai nuotaikai – pasiimti dviratį ir tiesiog pasivažinėti ar nubėgti krosiuką. „Išsilakstys visos depresijos, nuotaika ir savijauta kaipmat pagerės. Mano artimiausiuose planuose – rugpjūčio pradžioje vyksianti badmintono stovykla Šakiuose, kurioje talkinsiu treneriui Valentinui Bagdanavičiui. Visus norinčius kviečiu į ją registruotis jau dabar. O žvelgiant į tolimesnę ateitį, pagrindinė jo mano svajonė – rasti darbą pagal specialybę. Bet geriau garsiai neplanuoti, nes dar viskas gali pasikeisti“,- pokalbį užbaigė Stasys.
Parengė Raimonda Visockytė
