Kai vieną vasario savaitgalį šalies krepšinio visuomenė laukė naujųjų Lietuvos krepšinio federacijos taurės laimėtojų, ko gero nedaug kas iš rajono gyventojų žinojo: tarp pretendentų laimėti taurę buvo ir Šakių krašto vyras. Tai – 30-metis legendinio Kauno „Žalgirio“ treneris – skautas, iš Liepalotų kilęs Evaldas Beržininkaitis. Šiandien besidžiaugiantis tuo, kad ir jo darbas, žinios, patirtis buvo naudingi tituluotam krepšinio klubui siekiant Lietuvos krepšinio federacijos taurės nugalėtojų titulo. O ateityje – ir dar daugiau rimtų titulų.
Tie, kas giliau domisi rajono krepšinio gyvenimu, ko gero dar nepamiršo vieno iš ilgiausiai rajone gyvavusių krepšinio klubų „Sakalai“. O taip pat – ir ne vienerius metus šio klubo garbę gynusio iš Liepalotų kilusio Evaldo Beržininkaičio. Tuomet vadinto tiesiog „Efka“ ,- tylenio, geradūšio, draugiško vyrioko. E.Beržininkaitis buvo ir vienas pirmųjų, kurie gynė naujai įkurto krepšinio klubo „Zanavykas“ garbę Regionų krepšinio lygoje, kartu su komanda nuskynė ne vieną pergalę. Savo vidumi, veikla, atsidavimu Evaldas visad rodė: jo gyvenimo tikslas – didysis krepšinis.
Ir, panašu, tikslą pasiekė. 30-metis vyras, šiuo metu užima svarbias tituluoto ir visame pasaulyje žinomo Kauno „Žalgirio“ krepšinio klubo trenerio – skauto pareigas. Kitaip sakant, Evaldas yra komandos trenerio asistentas, atsakingas už varžovų komandos rezultatų analizę. „Darbas vyksta taip: kelios dienos iki rungtynių imu būsimo varžovo 3-4 paskutinių rungtynių vaizdo įrašus, peržiūriu, smulkiai išsikarpau kiekvieną veiksmą: puolimo derinius, gynybos sistemas, kiekvieno žaidėjo judesius aikštėje; ką jis mėgsta, ko ne (iš to matosi, kokios žaidėjo galimybės, ar jis daugiau „metikas“, ar labiau veržiasi; į kurią pusę stipriai veržiasi, o į kuria yra silpnas; metimus atlieka po „driblingo“ ar iš vietos ir t.t.“- taip savo darbą apibūdino Evaldas.
Jo atlikta analizė („Scouting“ raportas) keliauja pas komandos vyr. trenerį ir įteikiamas kiekvienam žaidėjui, su visa informacija, kurią treneris – skautas įžvelgė analizuodamas. Vadovaujantis šia informacija, klubo vyr. treneris parengia komandos gynybos taktiką, suplanuoja kiekvieno komandos žaidėjo „darbą“ prieš būsimus priešininkus. „Taip pat parengiu ir maždaug 12 minučių trukmės filmuką, kurį rungtynių išvakarėse pristatau žaidėjams. Kaip ir visa komanda, dukart per dieną dalyvauju treniruotėse; kaip ir kitas trenerio asistentas Šarūnas Jasikevičius padedame vyr. treneriui Gintarui Krapikui“,- dalinosi savo darbo specifika E.Beržininkaitis.
Šiandien Evaldas atviras: nuo mažens jis svajojo būti didžiajame krepšinyje. Šį tikslą jis sau iškėlė dar besimokydamas 7-oje klasėje. „Mokyklos metais, ar tik įstojus į tuometinę Lietuvos kūno kultūros akademiją, galėjau save realizuoti kaip krepšininkas. Vėliau supratau: mano fizinių duomenų ir, galbūt, talento kiek per mažai didžiajam krepšiniui. Viskas, ką galiu pasiekti – rungtyniauti Regionų krepšinio lygoj, ar, geriausiu atveju,- Nacionalinėje krepšinio lygoje. Tuomet pasakiau sau: užteks, reikia imtis naujos veiklos, kurioje – didžiuliai nearti dirvonai. Na o likimas lėmė, kad atsidūriau būtent „Žalgirio“ komandoje. Tuo labai džiaugiuosi“,- neslėpė E.Beržininkatis.
Kaip ir daugelis Lietuvos vaikų, krepšiniu Evaldas ėmė domėtis nuo mažens. „Kieme su 3 broliais ir kaimynais žaisdavom įvairius žaidimus, tarp jų ir krepšinį. Tiesiog patiko mėtyti į krepšį, tačiau iš pradžių tiek ir tesidomėjau: svajojau užaugęs būti policininku (matyt, įspūdi buvo padaręs kaimynas policininkas). Kai tėtis žiūrėdavo legendinio „Žalgirio“ kovas, man iki ašarų būdavo pikta, kad tuo metu negaliu žiūrėti tuomet populiarių filmukų „Na palauk“, „Liolikas ir Bolikas“ ir t.t. Bet kažkaip netyčia su tėčiu pažiūrėjau 1998 metu Europos taurės finalą, kur Enis Whatley lemiamu metu išplėšė pergalę, o tuo pačiu ir kelialapį „Žalgiriui“ į stipriausia senojo žemyno turnyrą – Eurolygą. Nuo tada ir prasidėjo mano meilė krepšiniui“,- prisiminė Evaldas.
Nuo tada jis laukdavau kiekvieno ketvirtadienio ir „Žalgirio“ rungtynių Eurolygoje. Mokykloje su klasiokais jas aptardavo, per pertraukas bėgdavo į aikštelę ir patys pažaisti krepšinį. Visas vasaras su broliais ir bendraminčiais praleisdavo krepšinio aikštelėje; net ir po sunkių darbų tėvų ūkyje lyg didžiausia atgaiva jam būdavo bėgti į aikštelę ir žaisti iki sutemų. O kartais – net ir prie mėnulio arba nuo mokyklos spingsančios lemputės, iki vidurnakčio. „Meilė krepšiniui pasidarė tokia didelė, kad sunku buvo ištverti žiemą, nes Liepalotuose sporto salės nebuvo. Iš esmės dėl to jau po 9-os klasės perėjau į Šakių „Varpo“ vidurinę mokyklą, kur man puikiai sekėsi ir su treneriu Dariumi Šlėderiu. Pasiekėme didelių pergalių ne tik rajono ar Marijampolės apskrities čempionatuose – laimėjome sidabro medalius ir Lietuvos moksleivių „Karūnos“ čempionate“,- pasakojo savo gyvenimo istoriją E.Beržininkaitis.
Na o baigus vidurinę, net ir klausimų jam nekilo: pasirinko studijas tuometinėje Lietuvos kūno kultūros akademijoje, įstojo į krepšinio trenerio specialybę. O kai dauguma grupiokų po bakalauro magistro studijas rinkosi kituose universitetuose, kad įgytų ir kitą specialybę, Evaldas tvirtai žinojo, jog nori tik vieno: būti krepšinio treneriu. Tad ir magistro studijos vyko ten pat, besigilinant dar labiau į šią specialybę. Tačiau Evaldas ir dabar nesijaučia pasiekęs viską. „Jei imi galvoti, kad šiandien jau viską pasiekei,- iškart pradėsi žlugti. Aš visada visko siekiu atkakliai ir nuosekliai. Išsikėlęs ir įvykdęs vieną tikslą, išsikeliu kitą ir siekiu jo. Darbas „“Žalgiryje“ buvo mano svajonių svajonė. Svajojau apie šį darbą po kokių 10 ar daugiau metų, bet ačiū Dievui, kai kurios svajonės pildosi žymiai sparčiau. Žinoma, ir čia nenorėčiau sustoti svajojęs: norėtųsi su komanda iškovoti 2-ąjį LKL aukso žiedą, ką nors rimčiau laimėti Eurolygoje, o ateityje – gal ir tapti vyriausiu treneriu“,- apie savo planus kalbėjo Evaldas.
Todėl jau dabar jis su užsidegimu kimba į naujus darbus, negaili tam nei laiko, nei savo sugebėjimų. Galbūt todėl jis dar nesukūrė šeimos, laisvalaikio taip pat praktiškai neturi: krepšinio sezono metu intensyviai dirba, jam pasibaigus – darbas rinktinėse, pasiruošimas naujam komandos sezonui, stovyklos ir t.t. Žinoma, vis dar atranda laiko ir su draugais krepšinį pažaisti, pasivažinėti dviračiu, pabūti gamtoje. „Save galima padalinti daugeliui dalykų: darbui, pomėgiams, draugams, poilsiui ir t.t. Svarbiausia – žinoti, ko nori gyvenime, ir to kryptingai siekti. Nesimėtyti, kad šiandien noriu vieno, rytoj – kito, o poryt – jau ir trečio dalyko. Tuomet bus viskas įmanoma. O kalbant apie talentą, galiu pasakyti: geriau būti netalentingu, bet darbščiu, nei talentingu tinginiu“,- kalbėjo E.Beržininkaitis.
Už tai, kuo tapo, pirmiausia jis nori padėkoti savo tėvams, išleidusiems jį į mokslus; ir, kad ir keistai skambės,- dabartiniam „Žalgirio“ vyriausiajam treneriui Gintarui Krapikui. „Būtent jis atsiliepė į mano pagalbos šauksmą, kai, baigus studijas, tiesiog siuntinėjau savo CV bei darbo pavyzdį į krepšinio mokyklas bei visiems treneriams, kurių kažkokius kontaktus radau internete. Būtent G.Krapikas mane „suvedė“ su „Žalgirio“ direktoriumi Pauliumi Motiejūnu, kuris ir priėmė mane į darbą. Ir, be abejo, esu dėkingas Sauliui Štombergui, kuris pernai vos tik tapes vyriausiu komandos treneriu, pasikvietė į komandą ir mane“,- dėkojo svarbiausiems savo gyvenimo žmonėms E.Beržininkaitis.
Tad jo pavyzdys įrodo: nesvarbu kur tu gimęs, kur užaugęs, svarbu tai, kiek tu įdedi pastangų siekdamas savo svajonės ir tikslų. Po studijų Evaldas beveik dvejus metus ieškojo darbo, bet nė karto net trumpam nenusisuko nuo savo tikslo – krepšinio. Kad ir kaip sunku kartais buvo finansiškai. Ieškant darbo, jis gavo ne vieną pasiūlymą, tačiau sugebėjo atsilaikyti ir netapti eiliniu vadybininku. Šis metodas padėjo. „Čia, jaučiu, stipriai suveikė ir mano provinciali „kilmė“: mes „kaimietukai“, esam galbūt labiau užsispyrę, labiau užgrūdinti kaimiškų darbų, esame valingi žmonės, dėl to atkakliai siekiame savo tikslo. O ar tu iš miesto, ar iš kaimo, – darbdaviui svarbiausia, kad būtum doras, sąžiningas žmogus ir išmanytum tai ką darai“,- gyvenimiškus „receptus“ atskleidė Evaldas.
E.Beržininkaitis šiandien vertina visus savo ėjimo į jam mielas pareigas etapus: žaidimą už „Varpo“ vidurinę mokyklą, Šakių „Sakalus“ bei kitas rajono komandas; Šakių „Zanavyką“. „Neseniai bendravau su buvusiu bendražygiu „Zanavyko“ komandoje Rolandu Mačiulaičiu. Prisiminėme, kokie buvo nuostabūs laikai, kokia puiki buvo komados atmosfera ir kaip buvo gera kartu siekti pergalių. Žinoma, mintims realizuoti reikia ir sąlygų, o jei kalbėti apie sportavimo sąlygas Šakių rajone – daugelis rajonų su pavydu žiūri į mus. Nežinau, ko dar šiandien šakiečiai galėtų norėti: turime sporto kompleksą su didele sale, baseinu. Yra ir treniruoklių salė. Aišku kaimeliuose to nėra, bet aš irgi palikau savo kaimo mokyklą, kad galėčiau siekti rezultatų Šakiuose, kur buvo sąlygos. Ko gero, šiandien didesnė bėda – kad vaikai daugiau „sportuoja“ spaudinėdami kompiuterio klavišus: krepšinį žaidžia „džoistiku“ valdydami Lebroną Jamesą, vietoj to, kad valandų valandas patys sportuotų. Anksčiau vaikai laipiodavo po medžius, karstydavosi ant „turninkų“, šokinėdavo per tvoras ir t.t. Vaikų raumenys dirbdavo įvairiausiu režimu. O kokiu režimu dirba raumenys prie kompiuterio arba telefono? O juk būtent vaikystėje formuojasi visa motorika, daugelis judesių. Todėl vėliau vien tėvų noras, kad sūnus taptų sportininku, nieko nepadės; turi žmogus pats degti noru judėti, siekti, daryti“,- dalinosi savo požiūriu į dabartinį gyvenimą treneris.
Su „Varpo“ komanda iškovoti „Karūnos“ sidabro medaliai; su „Sakalais“ daug kartų iškovoti čempionų titulai Šakiu rajono krepšinio pirmenybėse; tokie patys laimėjimai su „Lukšiais“ ir „Kubiliais“, smagios pergalės su „Zanavyku“ – viskas dar buvo ne taip ir seniai, todėl E.Beržininkaitis prisimena viską. Prisimena ne tik žmones, su kuriais žaidė, bet ir žmones, kurie ateidavo palaikyti, džiaugdavosi jo ir komandos pergalėmis, o nesėkmės atveju paplekšnodavo per petį ir linkėdavo sėkmės kitą kartą. „Prisimenu visus žurnalistus, fotografus, net valytojas. Kai tave supa puikūs, draugiški žmonės, o ir sporte sekasi,- geri prisiminimai išlieka visam laikui. O laimėjimų savo nenorėčiau per daug išskirti. Žinoma, labai svarūs yra „Karūnos“ medalis ir vėliau su „Zanavyku“ iškovoti RKL bronzos bei sidabro medaliai. Tačiau ir rajono pirmenybių aukso medaliai taip pat labai brangūs“,- atviravo Evaldas.
Evaldas su pagyrimu kalba apie rajono krepšinį: čia yra nemažai gabaus jaunimo ir patyrusių žaidėjų; kasmet pirmenybėse gausu dalyvaujančių komandų „Daugelyje rajonu to nėra arba ne tokio lygio. Tiesa, pažiūrėjus į „Zanavyko“ sudėtį, man, kaip ir visiems šakiečiams, šiek tiek gaila, jog praktiškai nėra vietinių. Galbūt vertėtų imtis ilgalaikės jaunųjų krepšininkų ruošimo sistemos, daryti kažkokią piramidę… Aišku, man lengva kalbėti, kai nežinau visos situacijos, bet kai komandoje nėra nė vieno tikro šakiečio, tai jau šiek tiek keista“,- kalbėjo E.Beržininkaitis. Netgi įvertinus tai, jog Šakių rajonas ne didmiestis, tačiau ir čia, jo manymu, turėjo užaugti nors keletas gabių krepšiniui vaikinų, galinčių atstovauti „Zanavykui“. „O jei iš tikrųjų nepriaugo – kyla klausimas, ar teisngai yra ugdoma jaunoji karta? Reikia ne tik didelį dėmesį skirti „Zanavykui“, bet ir – ypač – vaikų treniravimui; sudaryti ilgalaikį planą, kad eilę metų kryptingai dirbant, „Zanavykas“ turėtų daugiau saviškių“,- mano Evaldas.
Iš dalies šią situaciją gali lemti ir tai, kad krepšinyje kuo toliau, tuo labiau vis didesnį vaidmenį atlieka pinigai. „Tačiau nežinau, ar kažką su tuo galima padaryti. Net ir aukštame lygyje, turiu omeny profesionalus, ypač jaunimas gauna dideles pinigų sumas, važinėja prabangiomis mašinomis ir tuo pačiu daugelis pradeda nustoti tobulėti; jiems jau ko gero atrodo, kad viską pasiekė. Tai didelė problema. Bet krepšinio rinka diktuoja tokias sąlygas, ir nelabai ką čia pakovosi. Ko gero, tas pats ir rajone: kai aš žaidžiau, nebūdavo jokių pinigų, visi buvome entuziastai ir su didžiuliu malonumu žaisdavome krepšinį; bet vėliau prasidėjo žaidėjų „pirkimas“, kas kam daugiau pasiūlys; ėmė visi bėgioti per komandas… Bet ir vėl: jei esu žaidėjas ir man pasiūlo už rungtynes 30 Eur… Kaip man jų atsisakyti? Parduotuvėje atsiskaityti galima tik pinigais, o ne garbe, tad žaidėjai ir renkasi kas kur daugiau pasiūlo, o ne kažkur žaisti tik dėl garbės“,- dalinosi mintimis Evaldas.
Bet kokiu atveju, jis neteisia nė vieno žmogaus, nė vienos situacijos. Na o nuogąstauti dėl vieno ar kito dalyko, pasak jo, yra žmogiška. Kaip ir dėl kitos rajono „blogybės“: remdamasis savo aplinkos žmonių žiniomis, E.Beržininkaitis nepritaria požiūriui, kai jauno, ambicingo ir žinių turinčio žmogaus rajone niekas nenori įsileisti. O jei jis vis tiek kažkokiais būdais mėgina savo veiklą ar planus čia realizuoti, jam „kišami pagaliai į ratus“. „Tai nėra normalu. Jeigu jaunam žmogui būtų suteiktos visos galimybes bei palaikymas iš rajono valdžios, manau, galimybės būtų tikrai puikios. Tuo labiau, kad bazes turime, tačiau nepasieksime gerų rezultatų jei pradėsim vieni su kitais kovoti. Gerai yra sveika konkurencija, bet ne trokštant kitam pakenkti, ar bijoti, kad kažkas kažką už tave daro geriau“,- dalinosi savo požiūriu E.Beržininkaitis. Omeny turėdamas ne vieną jaunų entuziastų bandymą rajone sukurti nepriklausomą krepšinio lygą.
Tačiau gyvenimas dėl to nesustoja. Evaldo – taip pat. Jis vis labiau dinamiškesnis, vis daugiau laiko reikalauja jo užimamos pareigos, naujų tikslų siekimas. Todėl ir gimtam kraštui savęs jis skiria labai mažai. Veiklos turi tiek, kad per sezoną pas tėvus į Liepalotus grįžta vos keletą kartų. „Norėtųsi grįžti dažniau, taip pat atvykti į Šakius pažiūrėti „Zanavyko“ rungtynių, rajono pirmenybių rungtinių; pasimatyti su senais pažįstamais. Bet „Žalgirio“ rungtynės veja rungtynes, grafikas įtemptas, daug ruošimosi joms, tad kol kas to negaliu padaryti“,- užbaigė pokalbį vienas iš svarbiausių šiuo metu Kauno „Žalgirio“ komandos žmonių Evaldas Beržininkaitis. Paprastas vyrukas iš Liepalotų.
